Papuošalų medžioklė

Beveik Drakono metai, astrologai jau išbūrė, ištransliavo patarimus apie privalomą blizgesį, auksą ir spindinčią bižuteriją – būtiną Naujųjų atributą. Tirpsta laikas, metai į pabaigą, staiga sužinai keletą naujienų, neteikiančių džiaugsmo, sėdi priblokštas darbe ir klausaisi roko visu garsu. Išsipasakoji, visi išsipasakojam ir smagiai iškeikiam kapitalizmą, ir jau paskui nugrimztam į malonų medaus klampumą – būseną, kai žinai, kad netrukus atsidursi saugiame artimųjų glėbyje, prie to paties stalo, su tomis pačiomis supratingomis akimis, ir grįši jau kitas, sustiprėjęs, tuo meilės medumi pasitepęs žaizdas. O tame meduje, pačiame šviežiausiame liepų meduje, – mano vestuviniai auskarai be aukso. Kitiems metams norėtųsi daugiau medaus. Juk visi turim po stiklainėlį ypatingiems atvejams, ar ne?

„O, jūs gimėte tą pačią dieną, kaip ir aš“, – apsidžiaugė kompiuterių parduotuvės konsultantas, žvilgtelėjęs į mano asmens dokumentą. Metų pabaigoje yra ir daugiau mistinių ženklų: skubos tvarka sudarinėjami santykių, darbų, spalvų, kačių, baldų horoskopai, iš šešėlio traukiamos visų mūsų silpnybės, ir gimtadienių sutapimas atrodo tokia mažytė, nereikšminga Visatos smulkmena. O gal? Traukiu iš stalčiaus sidabrinį brolienės prieš metus dovanotą pakabuką, pilu į lėkštę apelsinų sulčių – sidabras ir apelsinai puikiausiai puošia lietuviškas žiemos šventes – ir gaminuosi sau harmoningą vaizdą pagal visus feng šui. O tuomet – truputis papelijusios latvių roko grupės „Zodiac“ ritmų ir puode pliupsintis šventinis troškinys. Prieššventiniai pasiruošimai beveik ir įvykdyti, išskyrus voratinklių naikinimą: mano karma neleidžia vorui nuspausti kojų. P.S. Parašiau – ir nugriaudėjo gruodžio perkūnija, ir lietus kibirais apipylė mano balkoną.

Kasmet prieš rudenį mano mamos stalas pražysta pačiu ryškiausiu oranžu – kalbu ne apie atvirukus iš Oranžo miesto, o apie ryškia ugnimi degančius medetkų žiedus. Paskui jie nuvysta, transformuojasi į medetkų arbatą. Kadangi visuomet mėgdavau herbariumus, grožiuosi neatsigrožiu šiuo virsmu (medetkų arbatos vengiu, neskani). Ir gal dėl to mugėje pirkau juodo stiklo žiedą su augalo „inkliuzu“ – praverčia, kai nuplinka medžiai ir tampa pilka.

Paprasto svogūno grožis trenkia į tinklainę, kai pjaustau jį ašarodama; įkvepiu pilnus plaučius svogūno sielos, ir jaučiu, kaip manyje miršta narsūs bacilų kariai. Ginklai sudėti, ašaros byra ant svogūno, kurio raštai labai panašūs į mugėje įsižiūrėtą vėrinį. Irgi paprastą, susuktą iš šilkinių juostelių. O vakare jau galiu pasakyti, kad tie violetiniai svogūnai buvo kaip debesys, varvėję pro mano langus rudeniui temstant. Arba tiesiog pasigaminti graikiškų salotų su svogūnais.

Vieną sekmadienio popietę radijas išburbėjo baisią pjesę apie žmogėdras paukščius – ir tikrai, patys baisiausi dalykai pasikartojo realybėje, atsitiko, kai rudeninėje Tautų mugėje du paukštukai sulesė man širdį. Jų šeimininkė, auskarų su Triušiais iš „Alisos stebuklų šalyje“ ir kitų simbolių gamintoja, tik šypsojosi kaip Češyro katinas. Ir kai guldžiau tuos naivius paukštukus į „trys viename“ kavos miltelius, vienam iš akies išriedėjo ašara. Taip buvo, prisiekiu – širdies nebeturiu, bet sąžinė liko.
Skaityti visą įrašą »

O buvo taip, kad visas mano gimtasis miestas vasaros pabaigoje pasiuto dėl peraugusių agurkų ir garstyčių sąjungos. Kietai prigūsti stiklainiai pukši rūsyje, paskutinis išgelbėtas rudens agurkas patiekiamas antikvarinėje lėkštelėje ir pakiša mintį apie dviejų nesuderinamumų harmoniją. Pavyzdžiui, apie lietuvišką agurką ir rusiško sidabro lotosą, kurį Kalėdoms gavau dovanų iš sidabro grynumą mėgstančio vyro. Kartais tuo lotosu prisisegu sau prie drabužių papildomos ramybės ir susikaupimo porciją.

Rubino spalvos malonumai, tiek vynas, tiek vieną rudenį sostinės Tymo turgelyje tamsos užuolaidai krentant ant pečių sužybsintys auskarai, ištinka ne kasdien. Ir ne kasdien juos pagamina mergina, besislepianti po Patrifloros pseudonimu. Ir ne kasdien gurkšnoju prancūzišką rubino spalvos vyną krepšinio varžybų įkarštyje. Savaitgalis, nieko rimto, tik metas rūšiuoti visas gražias istorijas, nutikusias ausyse kybant rubino spalvos auskarams – ak, pametėte vieną, kuo jūs vardu? Mano vyno taurės niekuomet neblizga kaip reklamoje ir nemoku bėgti įsiavusi į aukštakulnius, tad mums ne pakeliui, cha. Tai, ką sakai savaitgalį, nebūtinai tinka pirmadieniui.

„Mene neturi būti vien tik iškilumai“, – auksinę mintį nutekino kolegė. Ir iš tiesų – galbūt mene pageidautinos ir gelmės, ir rudeniniai obuoliai bei šiek tiek kičo? Jei tai galima, jei iš tiesų taip, tai čia puikiai dera mano vengriški auskarai, maža buities pergalė prieš esaties paslaptį. Paprasčiau tariant, kol vidurvasario kaitroje laukėme eilės lipti į Budapešte išlikusį minaretą, pasidaviau visai šalia kičo karalystę įkūrusių prekeivių vilionėms ir pirkau auskarus. Ta spalvota, kaitri kaip blyksintys saulėje saulėgrąžų žiedai šalis vis dar mano širdyje. Be jokios logiškos priežasties.

Rudenį (juk jau neoficialus ruduo) išpuldavo metas, kai kaimynai savo daržuose išraudavo aguonas ir sunkias rudas jų galvas padžiaudavo balkone. Aplink balkoną susispiesdavo vaikai iš beaguonių namų ir skabydavo tas galvas, pildavo smulkius aguonų grūdus tiesiai į gerkles ir jausdavosi patys laimingiausi. Aš buvau vienas tų vaikų, todėl man labai patinka paprastumas, aguonos ir jų grūdelius primenantys pigūs auskarai iš pigios bižuterijos parduotuvės. Paprastumas kartais būna toks teisingas.

Močiutė su kailiniais ir skarele Kalvarijų turguje – tebūnie ji palaiminta, nes atiduoti už porą litų cukrinę rožę tortui puošti primenančią sagę ir dar visokio gero prilinkėti – taip gali tik dosni širdis. Rožė tveria vasaras ir vis naujus metus, močiutė pardavinėja lapių kailius ir sunkius stalo įrankius – gal sidabrinius, o gal tokius, į kuriuos visiems laikams įsirėžusios jos artimųjų dantų žymės, nematomos turgaus lankytojams. Prie tokių daiktų prikibusios sielų atplaišėlės impregnuoja juos tuo netobulu grožiu, kurį taip mėgstu medžioti.