Kasmet prieš rudenį mano mamos stalas pražysta pačiu ryškiausiu oranžu – kalbu ne apie atvirukus iš Oranžo miesto, o apie ryškia ugnimi degančius medetkų žiedus. Paskui jie nuvysta, transformuojasi į medetkų arbatą. Kadangi visuomet mėgdavau herbariumus, grožiuosi neatsigrožiu šiuo virsmu (medetkų arbatos vengiu, neskani). Ir gal dėl to mugėje pirkau juodo stiklo žiedą su augalo „inkliuzu“ – praverčia, kai nuplinka medžiai ir tampa pilka.