Beveik Drakono metai, astrologai jau išbūrė, ištransliavo patarimus apie privalomą blizgesį, auksą ir spindinčią bižuteriją – būtiną Naujųjų atributą. Tirpsta laikas, metai į pabaigą, staiga sužinai keletą naujienų, neteikiančių džiaugsmo, sėdi priblokštas darbe ir klausaisi roko visu garsu. Išsipasakoji, visi išsipasakojam ir smagiai iškeikiam kapitalizmą, ir jau paskui nugrimztam į malonų medaus klampumą – būseną, kai žinai, kad netrukus atsidursi saugiame artimųjų glėbyje, prie to paties stalo, su tomis pačiomis supratingomis akimis, ir grįši jau kitas, sustiprėjęs, tuo meilės medumi pasitepęs žaizdas. O tame meduje, pačiame šviežiausiame liepų meduje, – mano vestuviniai auskarai be aukso. Kitiems metams norėtųsi daugiau medaus. Juk visi turim po stiklainėlį ypatingiems atvejams, ar ne?