Papuošalų medžioklė

Kas mokate piešti arklį? Na, aš irgi ne. Tik svajoti. Trepsėjau svajodama per Kaziuko mugę, ir raudono aksomo rėmelyje, kurį laikė dvi merginos, iš pažiūros – studentės, aptikau tikriausią svajonių arkliuką, talismaną. Žalvario, cirkonio ir meilės junginį sukūrė jau visai žinoma juvelyrė Akvilė Glinskytė, ją galima susirasti interneto tyruose. Tas jos arkliukas atrodo trapus kaip [...]

Visą vasarą skyniau tėvų darže augančius bazilikus. Vasaros pabaigoje juos paskleidė kambaryje ant stalo, išdžiovino, ir gyvybe pulsuojantys bazilikų lapai beigi stiebai tapo sausuoliais. Panašiai kaip žmonės, dar nesulaukę pavasario žalumos, dar neatsigėrę sulos. Keisčiausia, kad net prabangus Venecijos stiklas, aptiktas papuošalų parduotuvėje Vilniaus „universalinėje“, savo raštais nepralenkia bazilikų vingių.

Darbe pakvipo apelsinais ir prisiminiau, kaip pavasario vakarais saulė darosi panaši į oranžinį kamuolį. Nudažo visas neplautas lėkštes, kompiuterio klavišus ir kitokius buities ženklus ugnies spalva. Kartais iš buities išneria ir meno ūsas: pirkau megztinį, jame radau puikų segtuką, kuris pergyveno megztinį ir net kai kuriuos labiau privilegijuotus papuošalus. Todėl ir atsirado elegantiškai sužeistas apelsinas [...]

Kai apima violetinis ilgesys, padeda auskaruose išraižytos mandalos ir grožėjimasis violetiniais vingiais pjaustant kopūstą. Tokia graži ta kopūsto širdis, kuri, kaip ir mūsų „smulkinami“ jausmai, virsta salotomis. Kopūstą gavau lauktuvių iš kaimo, auskarus pačiupau kalėdinėje mugėje. Jų autorystė priklauso keramikui Juliui Rakevičiui, kurio darbai gyvena ne tik mano ausyse, bet ir čia http://www.caudamanus.com/. Kartais kukliuose [...]

Baltsis šaltis, kai aplink viskas sustingsta, rankos prišąla prie kišenių, kojos – prie šaligatvio, kai vos gali įkvėpti įkliuvęs į žiemos peizažą. „Nebijok, mano kojinės dvigubos“, – ramina troleibusu važiuoti ketinantis brolis, maudamasis plonas vasarines kojinaites. Tarsi pamiršo, kad vakar bene pirmas jo žodis, pravėrus mano namų duris, buvo – „Arbatos!“
Prieš keletą metų, baltajam šalčiui [...]

Beveik Drakono metai, astrologai jau išbūrė, ištransliavo patarimus apie privalomą blizgesį, auksą ir spindinčią bižuteriją – būtiną Naujųjų atributą. Tirpsta laikas, metai į pabaigą, staiga sužinai keletą naujienų, neteikiančių džiaugsmo, sėdi priblokštas darbe ir klausaisi roko visu garsu. Išsipasakoji, visi išsipasakojam ir smagiai iškeikiam kapitalizmą, ir jau paskui nugrimztam į malonų medaus klampumą – būseną, [...]

„O, jūs gimėte tą pačią dieną, kaip ir aš“, – apsidžiaugė kompiuterių parduotuvės konsultantas, žvilgtelėjęs į mano asmens dokumentą. Metų pabaigoje yra ir daugiau mistinių ženklų: skubos tvarka sudarinėjami santykių, darbų, spalvų, kačių, baldų horoskopai, iš šešėlio traukiamos visų mūsų silpnybės, ir gimtadienių sutapimas atrodo tokia mažytė, nereikšminga Visatos smulkmena. O gal? Traukiu iš stalčiaus [...]

Kasmet prieš rudenį mano mamos stalas pražysta pačiu ryškiausiu oranžu – kalbu ne apie atvirukus iš Oranžo miesto, o apie ryškia ugnimi degančius medetkų žiedus. Paskui jie nuvysta, transformuojasi į medetkų arbatą. Kadangi visuomet mėgdavau herbariumus, grožiuosi neatsigrožiu šiuo virsmu (medetkų arbatos vengiu, neskani). Ir gal dėl to mugėje pirkau juodo stiklo žiedą su augalo [...]

Paprasto svogūno grožis trenkia į tinklainę, kai pjaustau jį ašarodama; įkvepiu pilnus plaučius svogūno sielos, ir jaučiu, kaip manyje miršta narsūs bacilų kariai. Ginklai sudėti, ašaros byra ant svogūno, kurio raštai labai panašūs į mugėje įsižiūrėtą vėrinį. Irgi paprastą, susuktą iš šilkinių juostelių. O vakare jau galiu pasakyti, kad tie violetiniai svogūnai buvo kaip debesys, [...]

Vieną sekmadienio popietę radijas išburbėjo baisią pjesę apie žmogėdras paukščius – ir tikrai, patys baisiausi dalykai pasikartojo realybėje, atsitiko, kai rudeninėje Tautų mugėje du paukštukai sulesė man širdį. Jų šeimininkė, auskarų su Triušiais iš „Alisos stebuklų šalyje“ ir kitų simbolių gamintoja, tik šypsojosi kaip Češyro katinas. Ir kai guldžiau tuos naivius paukštukus į „trys viename“ [...]