Papuošalų medžioklė

Baltsis šaltis, kai aplink viskas sustingsta, rankos prišąla prie kišenių, kojos – prie šaligatvio, kai vos gali įkvėpti įkliuvęs į žiemos peizažą. „Nebijok, mano kojinės dvigubos“, – ramina troleibusu važiuoti ketinantis brolis, maudamasis plonas vasarines kojinaites. Tarsi pamiršo, kad vakar bene pirmas jo žodis, pravėrus mano namų duris, buvo – „Arbatos!“
Prieš keletą metų, baltajam šalčiui [...]

Beveik Drakono metai, astrologai jau išbūrė, ištransliavo patarimus apie privalomą blizgesį, auksą ir spindinčią bižuteriją – būtiną Naujųjų atributą. Tirpsta laikas, metai į pabaigą, staiga sužinai keletą naujienų, neteikiančių džiaugsmo, sėdi priblokštas darbe ir klausaisi roko visu garsu. Išsipasakoji, visi išsipasakojam ir smagiai iškeikiam kapitalizmą, ir jau paskui nugrimztam į malonų medaus klampumą – būseną, [...]

„O, jūs gimėte tą pačią dieną, kaip ir aš“, – apsidžiaugė kompiuterių parduotuvės konsultantas, žvilgtelėjęs į mano asmens dokumentą. Metų pabaigoje yra ir daugiau mistinių ženklų: skubos tvarka sudarinėjami santykių, darbų, spalvų, kačių, baldų horoskopai, iš šešėlio traukiamos visų mūsų silpnybės, ir gimtadienių sutapimas atrodo tokia mažytė, nereikšminga Visatos smulkmena. O gal? Traukiu iš stalčiaus [...]

Kasmet prieš rudenį mano mamos stalas pražysta pačiu ryškiausiu oranžu – kalbu ne apie atvirukus iš Oranžo miesto, o apie ryškia ugnimi degančius medetkų žiedus. Paskui jie nuvysta, transformuojasi į medetkų arbatą. Kadangi visuomet mėgdavau herbariumus, grožiuosi neatsigrožiu šiuo virsmu (medetkų arbatos vengiu, neskani). Ir gal dėl to mugėje pirkau juodo stiklo žiedą su augalo [...]

Paprasto svogūno grožis trenkia į tinklainę, kai pjaustau jį ašarodama; įkvepiu pilnus plaučius svogūno sielos, ir jaučiu, kaip manyje miršta narsūs bacilų kariai. Ginklai sudėti, ašaros byra ant svogūno, kurio raštai labai panašūs į mugėje įsižiūrėtą vėrinį. Irgi paprastą, susuktą iš šilkinių juostelių. O vakare jau galiu pasakyti, kad tie violetiniai svogūnai buvo kaip debesys, [...]

Vieną sekmadienio popietę radijas išburbėjo baisią pjesę apie žmogėdras paukščius – ir tikrai, patys baisiausi dalykai pasikartojo realybėje, atsitiko, kai rudeninėje Tautų mugėje du paukštukai sulesė man širdį. Jų šeimininkė, auskarų su Triušiais iš „Alisos stebuklų šalyje“ ir kitų simbolių gamintoja, tik šypsojosi kaip Češyro katinas. Ir kai guldžiau tuos naivius paukštukus į „trys viename“ [...]

O buvo taip, kad visas mano gimtasis miestas vasaros pabaigoje pasiuto dėl peraugusių agurkų ir garstyčių sąjungos. Kietai prigūsti stiklainiai pukši rūsyje, paskutinis išgelbėtas rudens agurkas patiekiamas antikvarinėje lėkštelėje ir pakiša mintį apie dviejų nesuderinamumų harmoniją. Pavyzdžiui, apie lietuvišką agurką ir rusiško sidabro lotosą, kurį Kalėdoms gavau dovanų iš sidabro grynumą mėgstančio vyro. Kartais tuo [...]

Rubino spalvos malonumai, tiek vynas, tiek vieną rudenį sostinės Tymo turgelyje tamsos užuolaidai krentant ant pečių sužybsintys auskarai, ištinka ne kasdien. Ir ne kasdien juos pagamina mergina, besislepianti po Patrifloros pseudonimu. Ir ne kasdien gurkšnoju prancūzišką rubino spalvos vyną krepšinio varžybų įkarštyje. Savaitgalis, nieko rimto, tik metas rūšiuoti visas gražias istorijas, nutikusias ausyse kybant rubino [...]

„Mene neturi būti vien tik iškilumai“, – auksinę mintį nutekino kolegė. Ir iš tiesų – galbūt mene pageidautinos ir gelmės, ir rudeniniai obuoliai bei šiek tiek kičo? Jei tai galima, jei iš tiesų taip, tai čia puikiai dera mano vengriški auskarai, maža buities pergalė prieš esaties paslaptį. Paprasčiau tariant, kol vidurvasario kaitroje laukėme eilės lipti [...]

Rudenį (juk jau neoficialus ruduo) išpuldavo metas, kai kaimynai savo daržuose išraudavo aguonas ir sunkias rudas jų galvas padžiaudavo balkone. Aplink balkoną susispiesdavo vaikai iš beaguonių namų ir skabydavo tas galvas, pildavo smulkius aguonų grūdus tiesiai į gerkles ir jausdavosi patys laimingiausi. Aš buvau vienas tų vaikų, todėl man labai patinka paprastumas, aguonos ir jų [...]