Papuošalų medžioklė

Savaitgalį keliavome per pusę Lietuvos, fotografavome tuščias cukraus lentynas ir stengėmės, kad nepataikytume užvažiuoti ant pavojingų sniego lopinėlių kelyje. Ir aš prisiminiau tokią dieną kaip ši, kuri baigėsi ant užšalusio ežero su laužu ir gražiais pažadais.
Nušalau nosį, sušilau širdį. Išsitraukiau iš spintelės dėžutę prancūziškų žirnelių ir porą auskarų-rožių, darytų Dailės akademijos studentės. Jei apsalo jums [...]

Čia dar trūksta balto katino, ir išeitų rafinuota interpretacija E. Kusturicos filmo tema. Tik ši istorija paprastesnė: miela kolegė dovanojo raudonai dažytą vėrinį iš pupelių. Sakė, kad sukaupė šiek tiek jų atsargų dirbdama arbatos parduotuvėlėje. Kolegė migravo į žurnalistiką, o mano namuose apsilankė didžiai vaišingi svečiai, po pažastimi atsigabenę senamadišką dežę šokoladinių saldainių asorti. Ankstyvuoju [...]

Kai tik ruduo, visokie maisto gaminimo guru strimgalviais grūda į tinklaraščius moliūgų nuotraukas ir pasakoja, kaip ėmė gerbiamą moliūgą, kaip smeigė jo širdin peilį ir sumalė minkštimą į sriubą, nutarkavo galvą blyneliams ar ketvirčiavo troškiniams. Tokią sriubą ir aš moku gaminti, bet paversti moliūgėlį kabykla pavasariškiems auskarams, manau, dalykas įdomesnis. Patys auskarai irgi įdomūs, nes [...]

Kiekviena dama, negalinti įpirkti deimantų, gali sau leisti netikrus perlus ir netikrus rožinius zefyrus (tikrieji – tie baltieji). Kiekvienos vestuvės, negalinčios sublizgėti tikrais perlais, turi bent kažką, apsimetančio perlais, kažką zefyriško, kažką seno ir traukiančio senovines dainas, kažką naujo (kaklaraištį, suknelę arba į kadrą įžirgliojusį gandrą), tradicinę bobutę, klausiančią, kur jaunosios nuometas, ir mišrainės. Du [...]

Mėgstu mėlyną ir savo sužadėtinį, kuris turi pusseserę, mėgstančią mėlyną ir dekupažą. Saulėtą sekmadienio popietę, sėdėdama dar nenusvilusia nosimi vienos gimtadienininkės verandoje, grožėjausi tais autoriniais auskarais. Pasirodė, kad jiems buvo lemta keliauti į mugę, grįžti iš jos nenupirktiems ir gera šeimininkės valia būti perduotiems mėlynumų mėgėjai. Kai pagalvoji – ne kas sekmadienį gauni dovanų auskarus, [...]

Tikriausiai kiekvienai lietuvei ateina metas įsigyti šį tą „baltiško“, senovinio ir žalvarinio. Vėliau tikriausiai prireikia ir laisvų lininių kelnių bei megztų skarų, bet manykime, kad tai įvyksta ne tuo pačiu metu. Zarasuose vyko „Roko naktys 2009“ – laukdama didesnio kalibro grupių pasirodymo, užkliuvau už baltų senovės papuošalų atitikmenis gaminančio jaunuolio prekystalio. P.S. Plaukų smaigą [...]

Eidama Pilies gatve, stabtelėjau prie žalvariniais daikčiukais nukrauto prekystalio, ir atsidūriau tiesiai priešais gerokai įšilusio senioko šypseną. Jis man pažadėjo pagaminti „daug gražesnius“ auskarus už „labai gerą kainą“. Išėjo kreivokos lietuviškos saulytės. Įdomiausia, kad auskarai nuolat skimbčioja. Ar gražesni? Tikriausiai. Senioką ten galima rasti net ir šalčiausiais metų laikais (kai jį radau aš, kaip tik [...]

Prieš metus ant užšalusio ežero buvau įviliota į degančių žvakių ratą, gavau mėlyną gėlę, ir visa tai nebuvo ateivių darbas. Akcijoje taip pat dalyvavo lyg ir aukso žiedas iš Nicos. O vakarienei kiekvienoje džinsų kišenėje radau po dar vieną sidabrinę rožę “kasdieniam naudojimui”. Taigi dabar turiu porą “kasdienių” sužadėtuvių žiedų, vieną “tikrą” ir miglotus visų [...]

Į Vilniuje, Stiklių gatvėje įsikūrusią vintage stiliaus drabužių bei kitokių šiuo metu mados nučiulptų daikčiukų parduotuvėlę „Kandis“ užsukau pasidairyti lietpalčio. Parduotuvės savininkė guodėsi draugei nėštumo vargais, raudonas lietpaltis buvo panašus į Kalėdų Senio maišą. Papuošalų lentynoje dominavo keisti kaspnėliai. Galiausiai radau visai gerai išsilaikiusią, prabangia apsimetančią kamėją. Saldi buvo pergalė.