Papuošalų medžioklė

Svajonių arkliukas

Rugilė — Wed, 02 May 2012 14:17:32 +0000

Kas mokate piešti arklį? Na, aš irgi ne. Tik svajoti. Trepsėjau svajodama per Kaziuko mugę, ir raudono aksomo rėmelyje, kurį laikė dvi merginos, iš pažiūros – studentės, aptikau tikriausią svajonių arkliuką, talismaną. Žalvario, cirkonio ir meilės junginį sukūrė jau visai žinoma juvelyrė Akvilė Glinskytė, ją galima susirasti interneto tyruose. Tas jos arkliukas atrodo trapus kaip Atvelykio kiaušiniai, kurių gavau dovanų pilną krepšį. Turėdama jį, prisimenu, kaip mokiausi jodinėti Botanikos sode ir kaip neišmokau, kaip dvi mokiusios mergaitės paliko mudu su mylimuoju ant arklių manieže, šie spyriojosi, mes kabarojomės nuo ir ant jų, o galiausiai viskas baigėsi pamestų mergaičių raktų paieška naktyje, purškiant spalio lietui. Raktus radome, jojimo baimę pamečiau ne aš. Gal kai kuriems arkliai tinka tik juvelyriniai.

Sausuoliai

Rugilė — Fri, 06 Apr 2012 11:01:01 +0000

Visą vasarą skyniau tėvų darže augančius bazilikus. Vasaros pabaigoje juos paskleidė kambaryje ant stalo, išdžiovino, ir gyvybe pulsuojantys bazilikų lapai beigi stiebai tapo sausuoliais. Panašiai kaip žmonės, dar nesulaukę pavasario žalumos, dar neatsigėrę sulos. Keisčiausia, kad net prabangus Venecijos stiklas, aptiktas papuošalų parduotuvėje Vilniaus „universalinėje“, savo raštais nepralenkia bazilikų vingių.

Sužeistas apelsinas

Rugilė — Thu, 22 Mar 2012 14:54:20 +0000

Darbe pakvipo apelsinais ir prisiminiau, kaip pavasario vakarais saulė darosi panaši į oranžinį kamuolį. Nudažo visas neplautas lėkštes, kompiuterio klavišus ir kitokius buities ženklus ugnies spalva. Kartais iš buities išneria ir meno ūsas: pirkau megztinį, jame radau puikų segtuką, kuris pergyveno megztinį ir net kai kuriuos labiau privilegijuotus papuošalus. Todėl ir atsirado elegantiškai sužeistas apelsinas – tiesa, dar ir buvęs labai skanus.
Tuo metu, kai vyko įamžinimas, gyvenau nuomojamame kambaryje „pas bobutę“ ir labai saugojau nuo apelsino lašų jos mergautinį raštuotą, bent porą santvarkų ištvėrusį kilimą.

Violetiniai vingiai

Rugilė — Mon, 05 Mar 2012 16:18:19 +0000

Kai apima violetinis ilgesys, padeda auskaruose išraižytos mandalos ir grožėjimasis violetiniais vingiais pjaustant kopūstą. Tokia graži ta kopūsto širdis, kuri, kaip ir mūsų „smulkinami“ jausmai, virsta salotomis. Kopūstą gavau lauktuvių iš kaimo, auskarus pačiupau kalėdinėje mugėje. Jų autorystė priklauso keramikui Juliui Rakevičiui, kurio darbai gyvena ne tik mano ausyse, bet ir čia http://www.caudamanus.com/. Kartais kukliuose dalykuose aptinkame trupinį prabangos.

Baltojo šalčio inkliuzas

Rugilė — Thu, 02 Feb 2012 08:07:15 +0000

Baltsis šaltis, kai aplink viskas sustingsta, rankos prišąla prie kišenių, kojos – prie šaligatvio, kai vos gali įkvėpti įkliuvęs į žiemos peizažą. „Nebijok, mano kojinės dvigubos“, – ramina troleibusu važiuoti ketinantis brolis, maudamasis plonas vasarines kojinaites. Tarsi pamiršo, kad vakar bene pirmas jo žodis, pravėrus mano namų duris, buvo – „Arbatos!“
Prieš keletą metų, baltajam šalčiui lygiai taip pat verčiant žmones juokingais inkliuzais, Kalvarijų senienų turgelyje stovinti kailiniuota močiutė pardavė man sagę. Vėliau panašių teko matyti ir Prancūzijos sendaikčių turguose, tik, žinoma, kainos buvo didesnės ir pardavėjai nelinkėjo: „Gerai nešiok, vaikeli“.
O aš ir nešioju. Geras daiktas, nepamainoma klasika, kaip baltajam šalčiui kontrastą sudaranti juodoji arbata.

Auksas. Priešdrakoninis

Rugilė — Fri, 30 Dec 2011 17:24:24 +0000

Beveik Drakono metai, astrologai jau išbūrė, ištransliavo patarimus apie privalomą blizgesį, auksą ir spindinčią bižuteriją – būtiną Naujųjų atributą. Tirpsta laikas, metai į pabaigą, staiga sužinai keletą naujienų, neteikiančių džiaugsmo, sėdi priblokštas darbe ir klausaisi roko visu garsu. Išsipasakoji, visi išsipasakojam ir smagiai iškeikiam kapitalizmą, ir jau paskui nugrimztam į malonų medaus klampumą – būseną, kai žinai, kad netrukus atsidursi saugiame artimųjų glėbyje, prie to paties stalo, su tomis pačiomis supratingomis akimis, ir grįši jau kitas, sustiprėjęs, tuo meilės medumi pasitepęs žaizdas. O tame meduje, pačiame šviežiausiame liepų meduje, – mano vestuviniai auskarai be aukso. Kitiems metams norėtųsi daugiau medaus. Juk visi turim po stiklainėlį ypatingiems atvejams, ar ne?

Zodiakas. Iš šešėlių ir apelsinų sulčių

Rugilė — Sun, 04 Dec 2011 17:29:24 +0000

„O, jūs gimėte tą pačią dieną, kaip ir aš“, – apsidžiaugė kompiuterių parduotuvės konsultantas, žvilgtelėjęs į mano asmens dokumentą. Metų pabaigoje yra ir daugiau mistinių ženklų: skubos tvarka sudarinėjami santykių, darbų, spalvų, kačių, baldų horoskopai, iš šešėlio traukiamos visų mūsų silpnybės, ir gimtadienių sutapimas atrodo tokia mažytė, nereikšminga Visatos smulkmena. O gal? Traukiu iš stalčiaus sidabrinį brolienės prieš metus dovanotą pakabuką, pilu į lėkštę apelsinų sulčių – sidabras ir apelsinai puikiausiai puošia lietuviškas žiemos šventes – ir gaminuosi sau harmoningą vaizdą pagal visus feng šui. O tuomet – truputis papelijusios latvių roko grupės „Zodiac“ ritmų ir puode pliupsintis šventinis troškinys. Prieššventiniai pasiruošimai beveik ir įvykdyti, išskyrus voratinklių naikinimą: mano karma neleidžia vorui nuspausti kojų. P.S. Parašiau – ir nugriaudėjo gruodžio perkūnija, ir lietus kibirais apipylė mano balkoną.

Žiedas medetkų oranže

Rugilė — Wed, 16 Nov 2011 12:39:35 +0000

Kasmet prieš rudenį mano mamos stalas pražysta pačiu ryškiausiu oranžu – kalbu ne apie atvirukus iš Oranžo miesto, o apie ryškia ugnimi degančius medetkų žiedus. Paskui jie nuvysta, transformuojasi į medetkų arbatą. Kadangi visuomet mėgdavau herbariumus, grožiuosi neatsigrožiu šiuo virsmu (medetkų arbatos vengiu, neskani). Ir gal dėl to mugėje pirkau juodo stiklo žiedą su augalo „inkliuzu“ – praverčia, kai nuplinka medžiai ir tampa pilka.

Violetinio svogūno grožis

Rugilė — Tue, 11 Oct 2011 07:26:53 +0000

Paprasto svogūno grožis trenkia į tinklainę, kai pjaustau jį ašarodama; įkvepiu pilnus plaučius svogūno sielos, ir jaučiu, kaip manyje miršta narsūs bacilų kariai. Ginklai sudėti, ašaros byra ant svogūno, kurio raštai labai panašūs į mugėje įsižiūrėtą vėrinį. Irgi paprastą, susuktą iš šilkinių juostelių. O vakare jau galiu pasakyti, kad tie violetiniai svogūnai buvo kaip debesys, varvėję pro mano langus rudeniui temstant. Arba tiesiog pasigaminti graikiškų salotų su svogūnais.

Paukštukai sulesa širdį

Rugilė — Tue, 27 Sep 2011 12:09:16 +0000

Vieną sekmadienio popietę radijas išburbėjo baisią pjesę apie žmogėdras paukščius – ir tikrai, patys baisiausi dalykai pasikartojo realybėje, atsitiko, kai rudeninėje Tautų mugėje du paukštukai sulesė man širdį. Jų šeimininkė, auskarų su Triušiais iš „Alisos stebuklų šalyje“ ir kitų simbolių gamintoja, tik šypsojosi kaip Češyro katinas. Ir kai guldžiau tuos naivius paukštukus į „trys viename“ kavos miltelius, vienam iš akies išriedėjo ašara. Taip buvo, prisiekiu – širdies nebeturiu, bet sąžinė liko.