Papuošalų medžioklė

Kiekviena dama, negalinti įpirkti deimantų, gali sau leisti netikrus perlus ir netikrus rožinius zefyrus (tikrieji – tie baltieji). Kiekvienos vestuvės, negalinčios sublizgėti tikrais perlais, turi bent kažką, apsimetančio perlais, kažką zefyriško, kažką seno ir traukiančio senovines dainas, kažką naujo (kaklaraištį, suknelę arba į kadrą įžirgliojusį gandrą), tradicinę bobutę, klausiančią, kur jaunosios nuometas, ir mišrainės. Du vestuvių išvakarėse įsigyti perlų vėriniai buvo panaudoti kaip apyrankė, puikiai atlaikė didesnes ir mažesnes ceremonijas, o vėliau – dar ir vieną gimtadienį garaže.

Mėgstu mėlyną ir savo sužadėtinį, kuris turi pusseserę, mėgstančią mėlyną ir dekupažą. Saulėtą sekmadienio popietę, sėdėdama dar nenusvilusia nosimi vienos gimtadienininkės verandoje, grožėjausi tais autoriniais auskarais. Pasirodė, kad jiems buvo lemta keliauti į mugę, grįžti iš jos nenupirktiems ir gera šeimininkės valia būti perduotiems mėlynumų mėgėjai. Kai pagalvoji – ne kas sekmadienį gauni dovanų auskarus, kurių autorė pamišusi dėl simetrijos. Ir ne kas pirmadienį perki ledų, nes turi auskarus, panašius į aptirpusį plombyrą su mėlynėmis. Keistų būna dienų.

Tikriausiai kiekvienai lietuvei ateina metas įsigyti šį tą „baltiško“, senovinio ir žalvarinio. Vėliau tikriausiai prireikia ir laisvų lininių kelnių bei megztų skarų, bet manykime, kad tai įvyksta ne tuo pačiu metu. Zarasuose vyko „Roko naktys 2009“ – laukdama didesnio kalibro grupių pasirodymo, užkliuvau už baltų senovės papuošalų atitikmenis gaminančio jaunuolio prekystalio. P.S. Plaukų smaigą patupdžiau ant lietuviško sviesto.

Eidama Pilies gatve, stabtelėjau prie žalvariniais daikčiukais nukrauto prekystalio, ir atsidūriau tiesiai priešais gerokai įšilusio senioko šypseną. Jis man pažadėjo pagaminti „daug gražesnius“ auskarus už „labai gerą kainą“. Išėjo kreivokos lietuviškos saulytės. Įdomiausia, kad auskarai nuolat skimbčioja. Ar gražesni? Tikriausiai. Senioką ten galima rasti net ir šalčiausiais metų laikais (kai jį radau aš, kaip tik ir buvo toks metas, kai po auskarų pirkimo prireikia citrinos).

Prieš metus ant užšalusio ežero buvau įviliota į degančių žvakių ratą, gavau mėlyną gėlę, ir visa tai nebuvo ateivių darbas. Akcijoje taip pat dalyvavo lyg ir aukso žiedas iš Nicos. O vakarienei kiekvienoje džinsų kišenėje radau po dar vieną sidabrinę rožę “kasdieniam naudojimui”. Taigi dabar turiu porą “kasdienių” sužadėtuvių žiedų, vieną “tikrą” ir miglotus visų trijų CV.

Į Vilniuje, Stiklių gatvėje įsikūrusią vintage stiliaus drabužių bei kitokių šiuo metu mados nučiulptų daikčiukų parduotuvėlę „Kandis“ užsukau pasidairyti lietpalčio. Parduotuvės savininkė guodėsi draugei nėštumo vargais, raudonas lietpaltis buvo panašus į Kalėdų Senio maišą. Papuošalų lentynoje dominavo keisti kaspnėliai. Galiausiai radau visai gerai išsilaikiusią, prabangia apsimetančią kamėją. Saldi buvo pergalė.

Jeigu šis papuošalas būtų mano, tikrai apsukčiau aplink kaklą keliaudama į šokolado parduotuvėlės Pilies gatvėje atidarymą. Šokoladas ten visur, net ant lašinukų. O vėrinys – kurso draugės mamos, kuri nieko nenujautė apie jo fotosesiją lydyto šokolado baloje. Prilipo taip patikimai, kad beveik buvo galima kabinti ant sienos kaip paveikslą.
Skaityti visą įrašą »

Studentiškas autobuso laukimas ir šlaistymasis po Vilniaus autobusų stotyje esančią “Iki” baigėsi paskutinių litų paklojimu už šiuos auskarus miniatiūriniame lombarde. Netiesa, kad ten veisiasi tik nestilingi auksiniai žiedai. Auskarai nespinduliavo jokių blogos energijos pliūpsnių, tik sėkmę atnešė lygiai tris kartus. O gal daugiau?

Beveik prieš dešimtmetį Vilniaus Rotušės aikštę aptūpė prekystaliai, o ant vieno jų atsidūrė variniai auskarai ir jų įsikibusi juvelyrė, tikinusi, kad jie ne kartą dzingsėjo podiumu vaikštančių modelių ausyse. Turėjau nepraleisti to pro ausis. Nes iš studentiškos piniginės ištraukti 15 litų atsipirko droviu ir labai nuoširdžiu būsimo vyro komplimentu. Vėliau auskarai atsidūrė kavos dėžutėje ir nuotraukoje – norėjau įamžinti, jei kitą kartą vėl prieš lipdama į pačią baisiausią karuselę žemėje, įsibrukčiau juos į kišenę, ir šįkart lūžtų ne tik auselė.
P.S. Jeigu atsilieptų šiuos auskarus demonstravę modeliai, gal pasidalintų patarimais, kaip stiprinti ausų raumenis?

Ruošiausi sekmadieniniam “blusturgiui” kaip reikiant – tris kartus vėriau nepaklusnų raudoną padarėlį, apsimetusį kaklo papuošalu. Tris kartus su pagalbininku šiame reikale ropojom keliais aplink stalą, ieškodami pabirusių karoliukų. Ketvirtą kartą apsimetėlį vėrinį sutramdė jis. “Blusturgyje” patyriau lito nuostolį, bet lygiai du daiktai iš mano stalčių iškeliavo į naują gražų gyvenimą. Tik ne raudonasis padarėlis! Teko griebti už uodegos ar galvos ir patupdyti tarp poros kečupo linijų. Vienas iš studentiškų vakarienių laikų menamų kečupų švenčia jubiliejų ir labai tinka būti bendroje lėkštėje su visų vartojamais raudonais karoliukais.