Papuošalų medžioklė

Pernai taip pat buvo dienų, kai ryte rasdavau užšalusius langus. Kai iš Suomijos atvežė lauktuvių – pusę maišo “Trolių Mumių” gumos, nuobodžiai sirgau, ir guma visai nederėjo prie sirupų nuo kosulio dietos. Išbėriau ją ant palangės, nes buvo labai panaši į Venecijos stiklo auskarus, kuriuos radau prekybos centre VCUP. Prieš pirkdama buvau įsitikinusi, kad jie – mediniai. Teko keliskart pabarbenti. Kai kurie ir dabar mano, kad auskarus man iš medžio ištekino tėtis. Tegul.

Užvakar, grįžusi namo po darbingo sekmadienio, pastebėjau ant buto durų rankenos kabantį kuklų ir nemažai gyvenimo mačiusį “Maxima” giminės maišelį. Jame radau savo lėkštę, pyragaitį su mascarpone sūriu ir atviruką. “Vis negalime Jus rasti namie, ačiū už sveikinimus. Skanaus! Kaimynai iš 21 buto”, – taip man atsilygino už skanius (pati gaminau) naujametinius sveikinimus. Pyragaitis iškart nukeliavo ant lėkštelės, tačiau prisiminusi, kad stalčiuje turiu į uogas panašių papuošalų, turėjau sulaikyti seilę ir, gaudydama braškių aromatą, kankintis su fotoaparatu. Pasirinkau apyrankę, kurią susivėriau manydama, jog galėčiau ką nors apgauti tuos raudonus stikliukus esant rubinais (taip taip, šiaip aš nekuriu papuošalų, bet tąkart reikėjo gelbėti juodą suknelę). P.S. Sunku žaisti meną, kai žaidime dalyvauja pyragaitis. Skaityti visą įrašą »

Katė sidabranugarė cukraėdė, paprastai apsimetanti sage,  kurį laiką labai šalo Kaziuko mugėje. Priglaudžiau, kad nesibaigtų liūdnai.