Papuošalų medžioklė

Jeigu šis papuošalas būtų mano, tikrai apsukčiau aplink kaklą keliaudama į šokolado parduotuvėlės Pilies gatvėje atidarymą. Šokoladas ten visur, net ant lašinukų. O vėrinys – kurso draugės mamos, kuri nieko nenujautė apie jo fotosesiją lydyto šokolado baloje. Prilipo taip patikimai, kad beveik buvo galima kabinti ant sienos kaip paveikslą.
Skaityti visą įrašą »

Studentiškas autobuso laukimas ir šlaistymasis po Vilniaus autobusų stotyje esančią “Iki” baigėsi paskutinių litų paklojimu už šiuos auskarus miniatiūriniame lombarde. Netiesa, kad ten veisiasi tik nestilingi auksiniai žiedai. Auskarai nespinduliavo jokių blogos energijos pliūpsnių, tik sėkmę atnešė lygiai tris kartus. O gal daugiau?

Beveik prieš dešimtmetį Vilniaus Rotušės aikštę aptūpė prekystaliai, o ant vieno jų atsidūrė variniai auskarai ir jų įsikibusi juvelyrė, tikinusi, kad jie ne kartą dzingsėjo podiumu vaikštančių modelių ausyse. Turėjau nepraleisti to pro ausis. Nes iš studentiškos piniginės ištraukti 15 litų atsipirko droviu ir labai nuoširdžiu būsimo vyro komplimentu. Vėliau auskarai atsidūrė kavos dėžutėje ir nuotraukoje – norėjau įamžinti, jei kitą kartą vėl prieš lipdama į pačią baisiausią karuselę žemėje, įsibrukčiau juos į kišenę, ir šįkart lūžtų ne tik auselė.
P.S. Jeigu atsilieptų šiuos auskarus demonstravę modeliai, gal pasidalintų patarimais, kaip stiprinti ausų raumenis?

Ruošiausi sekmadieniniam “blusturgiui” kaip reikiant – tris kartus vėriau nepaklusnų raudoną padarėlį, apsimetusį kaklo papuošalu. Tris kartus su pagalbininku šiame reikale ropojom keliais aplink stalą, ieškodami pabirusių karoliukų. Ketvirtą kartą apsimetėlį vėrinį sutramdė jis. “Blusturgyje” patyriau lito nuostolį, bet lygiai du daiktai iš mano stalčių iškeliavo į naują gražų gyvenimą. Tik ne raudonasis padarėlis! Teko griebti už uodegos ar galvos ir patupdyti tarp poros kečupo linijų. Vienas iš studentiškų vakarienių laikų menamų kečupų švenčia jubiliejų ir labai tinka būti bendroje lėkštėje su visų vartojamais raudonais karoliukais.

Pernai taip pat buvo dienų, kai ryte rasdavau užšalusius langus. Kai iš Suomijos atvežė lauktuvių – pusę maišo “Trolių Mumių” gumos, nuobodžiai sirgau, ir guma visai nederėjo prie sirupų nuo kosulio dietos. Išbėriau ją ant palangės, nes buvo labai panaši į Venecijos stiklo auskarus, kuriuos radau prekybos centre VCUP. Prieš pirkdama buvau įsitikinusi, kad jie – mediniai. Teko keliskart pabarbenti. Kai kurie ir dabar mano, kad auskarus man iš medžio ištekino tėtis. Tegul.

Užvakar, grįžusi namo po darbingo sekmadienio, pastebėjau ant buto durų rankenos kabantį kuklų ir nemažai gyvenimo mačiusį “Maxima” giminės maišelį. Jame radau savo lėkštę, pyragaitį su mascarpone sūriu ir atviruką. “Vis negalime Jus rasti namie, ačiū už sveikinimus. Skanaus! Kaimynai iš 21 buto”, – taip man atsilygino už skanius (pati gaminau) naujametinius sveikinimus. Pyragaitis iškart nukeliavo ant lėkštelės, tačiau prisiminusi, kad stalčiuje turiu į uogas panašių papuošalų, turėjau sulaikyti seilę ir, gaudydama braškių aromatą, kankintis su fotoaparatu. Pasirinkau apyrankę, kurią susivėriau manydama, jog galėčiau ką nors apgauti tuos raudonus stikliukus esant rubinais (taip taip, šiaip aš nekuriu papuošalų, bet tąkart reikėjo gelbėti juodą suknelę). P.S. Sunku žaisti meną, kai žaidime dalyvauja pyragaitis. Skaityti visą įrašą »

Katė sidabranugarė cukraėdė, paprastai apsimetanti sage,  kurį laiką labai šalo Kaziuko mugėje. Priglaudžiau, kad nesibaigtų liūdnai.